pradžiaapie veislę jie laukia naujų šeimininkųkaip išsirinktikontaktailedi fotoalbumasledi genealogija

cvergšnaucerių veislynas pilkasis viesulas

Apie veislę

Trumpa kilmės istorija: Iš pradžių šnauceriai pietų Vokietijos rajonuose buvo laikomi kaip arklidžių šunys, nes arklių draugijoje jautėsi kaip namie. Jie gaudydavo graužikus, kad iškart juos nužudytų. Todėl šnauceriams greitai prigijo "žiurkiautojų" pavadinimas. Kai 1895 metais buvo įsteigtas Šnaucerių-Pinčerių klubas, jis buvo užregistruotas kaip vienas iš "Šiurkščiaplaukių pinčerių" klubų. Šnauceriai yra skirtstomi į tris veislės standartus: Ryzenšnauceriai, mitelšnauceriai ir cvergšnauceriai. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad jie skiriasi tik savo dydžiu, tačiau kiti šaltiniai teigia, kad cvergšnauceris iš esmės šiek tiek skiriasi savo charakteriu. Dėl to turėtų būti kaltas cvergpinčeris ir gal būt pudelis, kurių kraujo yra įsimaišę šioje veislėje. Kiek tame yra tiesos, nesiimu spręsti, tačiau tam tikrų charakterio skirtumų pastebėti galima. Varde atsispindi ryškiausia fizinė savybė ( Schnauze vokiškai reiškia nosį arba snukį). Cvergšnauceriai, arba kitaip dar vadinami miniatiūriniai arba nykštukiniai šnauceriai, kadaise buvo nuostabūs žiurkininkai, o šiandien jie tapo kone tobuliausiais draugužiais. Jie ramūs, lengvai dresuojami, nelinkę kandžiotis, gerai sutaria su vaikais ir kitais šunimis, apie svečius praneša skardžiu lojimu. Mielai pritampa prie šeimos gyvenimo. Tai ir pati mažiausia tarnybinių šunų veislė. Standartas: Nykštukinis šnauceris - mažas, proporcingai sudėtas šuo, apaugęs vešlia barzda, ūsais ir antakiais. Priekinės kojos yra labai tiesios. Uodega anksčiau paprastai būdavo kerpama, todėl galutinio standarto dar nėra nusistovėjusio, tačiau laikoma, kad uodega turėtų būti pakelta taisyklingos pusmėnulio formos arba riesta ir prigludusi prie nugaros. Ovalios akys yra tamsios, o V-formos ausys palinkusios į priekį. Nosis juoda, sukandimas žirklinis. Šuo gan raumeningas, atletiško sudėjimo, kailio spalva druskos ir pipirų, juoda, balta arba juoda su įsidabriu, šiurkštus plaukas su minkštu poplaukiu. Ūgis: 30-36cm. Svoris: 5-7kg Ligos: Paprastai tai sveika veislė. Yra nedidelis polinkis į inkstų akmenų, kepenų ligas, odos bėrimus, von Willebrand ligą, diabetą, cistas. Akys prieš dauginimą turi būti tikrinamos, siekiant išvengti paveldimų akių ligų. Neperšerkite šnaucerio, nes jis kartais linkęs priaugti viršsvorio. Apie viską po truputį: Dėl savo kailio sandaros, nors ir reikalauja priežiūros (kasdienio šukavimo, nes nešukuojamas poplaukis yra linkęs veltis) bei papildomų išlaidų (trimingavimas 2-3 kartus metuose, kosmetinis kirpimas siekiant išlaikyti formas, jei triminguojate patys, tai atima nemažai laiko ir reikalauja tam tikrų įgūdžių bei įrankių), šnauceriai puikiai tinka ir alergiškiems žmonėms (asmeniškai žinau tik vieną atvejį, kai pasireiškė alergija nuo šnaucerio, tačiau tam asmeniui tur būt pasireikštų alergija vien nuo šuns nuotraukos :)). Be to, jie visiškai neturi šunims būdingo kvapo, kailis yra savaime išsivalantis ir atskirai maudyti nereikia, paprastai užtenka grįžus iš lauko apiplauti drungnu vandeniu kojas ir barzdą (barzdą reikia apiplauti ir po valgio, jei šeriama ne sausu maistu, nes tvarkingumu valgant šnauceriai, deja, nepasižymi ir barzda po valgio atrodo ne kaip, negana to, nuo jos dar visur prilaša maisto likučių). Nugara plaunama tik tada, jei Jūsų šuo išsivoliojo kokiame nors purvyne, laimei dauguma šnaucerių tokio polinkio neturi, net lietaus balą šnauceris paprastai stengsis apeiti. Cvegršnauceriai - gana energinga veislė, kuriai yra būtinas kasdienis krūvis, mažiausiai 2 kartus per dieną jiems būtinas pasivaikščiojimas lauke bent po 0.5 - 1 val. Kas liečia dersūrą, su cvergšnauceriais reikalinga didelė kantrybė ir nuoseklumas - ši veislė nepripažįsta jėgos ar tuo labiau mušimo. Tik išskirtiniais atvejais, jei cvergšnauceris nori įsitvirtinti save "boso" vaidmenyje, galima jį "šuniškai" paauklėti (apvertus ant nugaros, prispaudžiama prie žemės, kol šuo pasiduoda ir besąlygiškai paklūsta). Kaip man paporino vienas kinologas - "šnaucerius reikia auklėti švelniai ir nuosekliai". Pasižymi guviu ir imliu protu, greitai susivokia situacijoje ir dažnai kritinėse situacijose priima teisingą spendimą, šeimininkui net nespėjus sureaguoti ir duoti komandą. Nežiūrint mažo ūgio, tai gana aršus šuo, jei tenka gintis nuo kitų ar ginti savo šeimininką ar teritoriją; nors pats paprastai niekada nebūna konflikto iniciatoriumi, nenusileis jokiam kitam šuniui, ar tai bus vilkšunis, ar bulterjeras. Palyginti ramaus ir švelnaus charakterio, konflikto metu cvergšnauceris gali virsti nuožmiu ir agresyviu priešininku, tuo suglumindamas aplinkinius. Tačiau gerai išauklėtą ir geros psichikos cvergšnaucerį išvesti iš pusiausvyros gan sunku- paprastai į konfliktines situacijas jis žiūri su stoiška ramybe ir tarsi sakyte sako: "Man per žema veltis į tai, aš aukščiau to... " :) Kadangi tai vokiška veislė, cvergšnauceris mėgsta punktualumą - nustatytu laiku eiti į lauką, ėsti ar atlikinėti gamtinius reikalus jam taip greitai įauga į kraują, kad pagal jo elgesį galima sutikrinti laikrodį. Cvergšnauceriai - gana ilgaamžiai, paprastai gyvena iki 15 metų. Nežiūrint to, kad ši veislė buvo laikoma žiurkgaudžiais, gali gan neblogai sugyventi ir su tokiais kitais naminiais gyvūnais, kaip graužikai. Galiu papasakoti situaciją, kaip mano paties cvergšnaucerio patelė netgi išgelbėjo degu (pietų amerikos dykumų voverė, pagal dydį tur būt artima žiurkei) jauniklį. Kai mano kalytei Ledi dar buvo apie 6-7 mėnesiai, teko išvykti savaitei, taigi Ledi atidavėme prižiūrėti vieniems draugams, degu, kurios tuo metu auginome - kitiems. Degu tuo metu turėjome tikrai nemažą būrį - 9: suaugusią porelę, du jų vaikus iš vyresnės vados ir naują vadą iš 5 jauniklių. Grįžus iš kelionės, teko tą patį vakarą susirinkti visą savo gyvūnėlių draugiją, o kadangi buvome ganėtinai išvargę, tai nė nepastabėjome, jog iš mažųjų visur šmirinėjančių 5 degu narvelyje tėra 4... Kitą rytą su šeima ir šuneliu susiruošėme nuvykti prie jūros, bet Ledi, vos įšokusi į automobilį, pradėjo uostinėti po sėdynėmis ir kažką paėmusi į nasrus, atnešė ir padėjo ant automobilio sėdynės šalia žmonos. Mūsų nuostabai tai buvo sveikas ir gyvas degu jauniklis, kuris vakarykščiai matyt bevežant sugebėjo išsisprausti pro narvelio grotas ir nakvojo automobilyje. Grąžinus jauniklį degu patelei, ši jį pamaitino, ir jauniklis išgyveno ir užaugo sveiku ir žvaliu, tur būt ir dabar tebelinksmina savo naujuosius šeimininkus. Dar iš savo poastebėjimų galiu pažymėti, kad tai nėra veislė, kuriai reiktų labai riboti maistą ir skaičiuoti kalorijas, tiesiog reikalingas tinkamas fizinis krūvis. Tai ideali veislė auginti daugiabučiuose - dėl savo kompaktiškų gabaritų, puikaus charakterio ir palyginti ramaus būdo. Cvergšnauceris loja gana retai, jei nuo vaikystės kiek koreguosite jo elgseną. Be abejo, jei cvergšnauceris loja, tai neišgirsti to neįmanoma - balsas pasižymi ypatingu skardumu ir čaižumu, tačiau bent jau manasis sugeba loti ir "pašnibždomis"... Naktį, kad nepažadinti kitų šeimos narių, o tik įspėti mane, jei kas dedasi laiptinėje ar kieme, manoji tyliai tyliai amteli ir priedo suurzgia, kai pamato, kad ją išgirdau ir apie situaciją esu informuotas, nurimsta ir nebetrikdo ramybės. Nuo pat vaikystės auginant daugiabutyje cvergšnaucerį reikia mokinti pasilikti vienam, nes kitaip jis gali pradėti "dainuoti" iš liūdesio ir ilgesio, o jo "dainavimas" - kaukimas gan aukštu tonu - girdisi tikrai toli. Tai dar viena priežastis, kodėl reikėtų pratinti savo šunelį prie bokso - ten jis jausis saugesnis ir ne taip nuobodžiaus, o ir eibių prikrės mažiau. Laimei, cvergšnauceris, kaip ir visi šnauceriai, nėra ta veislė, kuri renkamasi spontaniškai, "dėl mados", žmonės, kurie nusprendžia auginti šiuos nuostabius keturkojus, paprastai jau gerai žino jų charakterio ypatybes, auginimo ir priežiūros ypatumus, todėl augintinį renkasi atsakingai ir kruopščiai, nepriklausomai nuo to, ar tai bus tiesiog namų augintinis, ar juo labiau šou klasės atstovas. Tai nėra viena iš tų veislių, kurių atstovai įsigyjami tam, kad pasipuikuoti prieš kaimynus savo agresyvumu ar išvaizda, nors prižiūrėtas cvergšnauceris be abejo tikrai žavi aplinkinius savo išvaizda, gyvybingumu, draugiškumu bei valiūliškumu.






Valid CSS!Valid XHTML 1.0 Strict